Meilės deficitas gyvenimo pradžioje gali sukurti skirtingų pasekmių, viena iš jų – pastovus gėdos jausmas. „Jei manęs nemyli, reiškia aš ne toks, koks turėčiau būti; o jeigu aš pastoviai ne toks, koks turėčiau būti, vadinasi aš blogas" – per tokią logiką susikuria įsitikinimas.
Bet kokia užuomina, liečianti įsišaknijusį įsitikinimą, kad aš „blogas", kelia gėdos jausmą. Šitam pastoviai kūne kuriamam pojūčiui tenka kažkur „apsigyventi". Mano atveju jis reiškėsi karščiavimu keliuose ir nugaros apačioje.
Šį fizinį pojūtį protas asocijuoja su anksčiau išgyventomis nemaloniomis patirtimis, taip kurdamas grėsmės iliuziją, ko rezultatas - žmogui atrodo, kad reikia gintis.
Gyventi tokioje iliuzijoje tampa gan keblu, nes kiekviename santykyje anksčiau ar vėliau netyčia užsikabinama už paminėto ar alternatyvaus įsitikinimo, pradeda vystytis nepasitikėjimas, galų gale santykis griūva, o įsitikinimas įgauna dar daugiau svorio. Žmogaus realybė tampa siauroka – aplink vien priešai ir niekas jo negali suprasti. Tiesos čia yra tik tiek – suprasti jį iš tiesų sudėtinga, nes jis pats menkai suvokia, kas su juo vyksta.
Reikia drąsos ir tvirto sprendimo sveikti, norint išsivaduoti iš iliuzijos.
Pirmas žingsnis – ryžtis ištarti ir išgirsti, kad problema egzistuoja. Tam reikia saugios aplinkos ir draugo arba terapeuto, kuris galės ramiai išbūti šalia.
Antro žingsnio realizavimui padės judesio terapija. Būtent per ją teks iškelti į paviršių kūne susikaupusią gėdą.
Trečias žingsnis – pasitikėti savo kūnu ir jame vykstančiu procesu. Šiame etape psichika pradeda fejerverkų festivalį, tik vietoj spalvotų vizualizacijų, ji naudoja „gudrius" argumentus, kurių tikslas sustabdyti sveikimo procesą. Paaiškinti šią psichikos reakciją galima gana logiškai – protas nemėgsta pokyčių. Jam patogu taip, kaip yra. Pokytis reiškia stresą, o mūsų psichika linkusi „ginti" mus nuo streso, tad randa skirtingų manevrų apeiti mūsų sutrikimus. Tokio problemos „sprendimo" būdo kaina – įprotis gyventi ir matyti pasaulį labai ribotai. Žmogus susitraukia iki tam tikrų psichikai „saugių" standartų.
Ketvirtas žingsnis maloniausias – atjausti. Per atjautą įmanoma atverti galimybę išeiti susikaupusiam skausmui, gėdai ar kitam maišančiam gauti iš gyvenimo džiaugsmą jausmui. Jei visi keturi žingsniai įvykdyti sąmoningai – sveikinu! Jums pavyko išsivalyti!
Kuo mažiau manyje iliuzijų, tuo arčiau savo esmės aš esu. Gamta sukūrė mus autentiškus. Kiekvienam norisi jausti savo vidaus esmę, reikštis per ją. Būti vienintelis toks, koks iš tiesų esu sukurtas. Iš meilės. Su meile.