Arbatpinigių atžvilgiu galėčiau išskirstyti žmones į dvi kategorijas – įsižeminę ir nuskridę. Kad būtų aiškiau, pateiksiu žemiško ir nuskridusio žmogaus pavyzdžius.
Žmogus, dirbantis savo sode, savo rankomis skinantis pomidorus, kuriuos pats užaugino – jaučia žemę tiesiogine ir perkeltine prasme. Perkeltine prasme – jis suvokia, kaip įveikti žemiškus sunkumus. Toks žmogus jaučia savo kūną ir kūno nuovargį. Žemiškas nuovargis suteikia žmogui paprastumo, dėl to su tokiu žmogumi komfortiškiau būti (nėra baimės, kad tu kažko nežinosi ar kažką ne taip pasakysi). Toks žmogus retai kada aukoja save kokiems nors grandioziniams politiniams tikslams, jam svarbiau praktiškai pasirūpinti savo gyvenimu (nes niekas kitas to nepadarys). Žemiškas žmogus yra čia. Jo ir akys, ir kūnas čia.
Nuskridę žmonės paprastai dirba protinį darbą, kuris nereikalauja atsistoti nuo kėdes. Jie vis mažiau jaučia savo kūną ir vis labiau atitrūksta nuo žemės. Jis „pasitiki" tik savo protų, todėl jame daugėja konspiracijos teorijų ir planų, kaip užsidirbti milijonus. Dažnai pasitaiko, jog toks žmogus turi net keletą planų, kaip užsidirbti milijoną, bet nežino kaip įkalti vinį į sieną. Tokie žmonės nejaukiai jaučiasi fizinėse parduotuvėse, viešajame transporte ar bet kur kitur, kur daugiau yra žemiškų žmonių.
Svarbu suvokti, jog kategorizavimo kontekstas – ne apie turtą, o apie santykį su savo žemiškumu. Žmonės iš abiejų kategorijų gali būti turtingi arba kukliai besiverčiantys. Skirtumas tas, kad įsižeminęs žmogus turi empatijos, kurią perteikia man (kurjeriui) per žvilgsnį, kūną arba tiesiogiai – arbatpinigiais. Nuskridusieji tarsi net neturi galimybės „susitikti" su manimi (kurjeriu), nes aš jiems tarsi iš kitos planetos. Todėl dažniausiai jų „arbata" man būna vertinantis žvilgsnis (panašiai žiūrima į žmones su negalia).
Ilgą laiką aš taip pat negalėjau imtis žemiškų darbų, nes negalėjau suvokti prasmės – o kam man? Man pačiam labai trūko žemiško paprastumo. Nusprendęs galų gale įsižeminti susirinkau spintą, pardaviau senus fotelius, sutaisiau dviračio stabdžius. Tarsi nieko ypatingo, bet aš nebesijaučiu nuskridęs. Atvirkščiai, jaučiu vis didesnį užtikrintumą ir vis labiau įsimyliu žemiškus dalykus: paprastą darbą, paprastus santykius. Žemė yra labai paprasta ir „bendradarbiavimas" su ja teikia man didžiulį malonumą. Atsiranda pojūtis – AŠ esu ČIA, šioje ŽEMĖJE.
Oleg Čeklu — psichodramos, meno ir judesio terapijos praktikas.