Vairuojant dviratį (dirbant kurjeriu) susitinku gatvėse daugybę žmonių, kuriuos reikia saugiai apvažiuoti. Žiūrėdamas į praeivių akis, dažniausiai matau mąstantį ar susijaudinusį protą, todėl lioviausi ieškoti atsakymų akyse ir pradėjau stebėti jų kūnus. Drįstu teigti, jog didžioji dalis žmonių nėra savo kūnuose. Tokią išvada darau iš jų paniškų veiksmų pamačius dviratininką: jie „stumdo" savo kūną į skirtingas puses, rėkia ant savo vaikų, pradeda šokinėti vietoje, geriausiu atveju – sustingsta. Džiaugiuosi susitikdamas žvilgsniu su vienu-kitu esančiu čia (savo kūne) ir ramiai einančiu „savo keliu".
Pastovus (niekada nesibaigiantis) mąstymas – populiarus įprotis. Žmogus su šiuo įpročiu nejaučia žemės po kojomis (o kaip ją jausti, jei tavęs nėra kūne?), todėl jo veiksmams vadovauja ne sąmonė, o protas. Eisena tampa nenatūrali, tarsi žmogus atliktų kažkokį vaidmenį (panašiai juda personažai kompiuteriniuose žaidimuose). Noras išlaikyti įvaizdį (savęs įsivaizdavimą) trukdo kūnui judėti taip, kaip jam judasi (jaučiasi). Dėl pastovios įtampos judesiai tampa kampuoti, juose nesijaučia vientisumo. Tuo tarpu protas siunčia begalę užduočių ir kol kūnas bando atliepti vienai iš jų, jau atsiunčiama sekanti. Dėl to kūnas patiria pastovius trikdžius, jame kaupiasi „neužbaigti" judesiai, paprasčiau tariant – stresas.
Kuo daugiau sukaupta streso, tuo „aštresnis" tampa reagavimas į bet kokią gyvą situaciją (pavyzdžiui – pravažiuojantį dviratininką). Kūne „sproginėja" sukauptas stresas, todėl žmogus būna irzlus, patiria baimę ar net paniką.
Vieniems iš irzliausių priskirčiau „lenktynininkų" kategoriją. Lekiantys iš taško A į tašką B. Viskas aplink juos tampa „maišančiais" pasiekti tikslą objektais. Jie nervinasi ir piktinasi, jei pakeliui užsidegė raudona, jei kažkas eina lėtesniu tempu nei jie, net jei saulė šviečia ne tuo kampu. Abejoju, ar jie kada nors jaučiasi laimingi, nebent pirmas dvi dienas Egipte, nes protas patenkintas all-inclusive sąlygomis. Bet po dviejų dienų kūnas išvargsta nuo all-inclusive „linksmybių", tad nepatenkinta būsena grįžta.
Tokie žmonės neatsimena. Praktiškai nieko. Būna taip, kad negalite atsiminti, ar išjungėte lygintuvą/uždarėte buto durys? Tikriausiai būdavo visiems, vadinasi tuo momentu „išskridome", užsimąstėme. Atliekant rutininį veiksmą tikimybė „išskristi" padidėja, nes dažnai darome tai automatiškai. Yra žmonių, kurie nuolatos gyvena šiame režime. Svarbiausia, ką jie pamiršo – savo kūną (pojūčius). Jie gyvena be jausmo. Automatiškai.
Būnant čia, savo kūne, žmogus jaučia, girdi ir mato. Jaučia savo erdvę, jaučia savo žingsnių ritmą, sustoja atsikvėpti, kai jam to norisi. Būnant kažkur, bet ne savo kūne, žmogus nesiorientuoja ir negali pajausti nei savo, nei kitų ribų. Įsivaizduokite vairuotoją, kuris nejaučia savo mašinos gabaritų – jis yra pavojingas.
Dažnai pasitaikanti tarp moterų kategorija – „rūpestinga" mama. Jos man kelia daugiausiai nevilties. Bandydamos „išgelbėti" savo vaiką nuo pravažiuojančio dviratininko jos ima rėkti, griebia ar ima aktyviai tampyti besidžiaugiantį gyvenimu vaiką už rankų, už galvos. Vaiko džiugesys virsta baime, bet tai nesvarbu, svarbiausia – pademonstruoti savo rūpestingumą, kitaip tariant – išlaikyti „rūpestingos" mamos įvaizdį.
Tarp vyrų išskirčiau „atkakliųjų" kategoriją. Tokie nepaisant aplinkybių eina tiesiai į tave ar nejuda iš vietos, nes taip „nusprendė". Visiems žinomas faktas – vyras savo sprendimo turi laikytis tvirtai, nepaisant nei atvažiuojančio dviratininko, nei judančio į jį cunamio. Kalbant paprasčiau – tai vyrai su menka saviverte, bandantys kompensuoti ją užsispyrimu. Stengiuosi juos saugiai apvažiuoti – jų Ego palieku tiek erdvės, kiek tik įmanoma.
Iš tikro pasitikintys savimi būna tik tie, kurie patogiai jaučiasi savo kūne. Kurie atliepia savo kūno poreikiams. Kurie neignoruoja kūno siunčiamų signalų. Kalbant paprastai, kurie jaučia džiaugsmą, skausmą, liūdesį ar net pyktį visu savo kūnu, per fizinį pojūtį. Tokie žmonės yra kontakte su savo kūnu. Jie jaučia žemę po kojomis, jaučia kas vyksta aplinkui, jaučia užtikrintumą savo sekančiame žingsnyje. Jie nešokinėja, nerėkia ir neišsigąsta aplink vykstančio gyvenimo. Norisi riedėti šalia tokių žmonių, tarsi mums būtų pakeliui, nors mes ir nepažįstami.
Oleg Čeklu — psichodramos, meno ir judesio terapijos praktikas.