Norint augti dvasiškai, psichiškai ir net kūniškai, tenka atsisakyti savo patirties.
Šie trys augimo lygmenys veda prie savęs pažinimo – kaip sielos, kaip intelektualios būtybės, kaip fizinio kūrinio.
Kodėl? Paprasčiausias pavyzdys: įsivaizduokime, kad koks nelabai laimingas kasininkas jums grubiai atsakė į jūsų klausimą. Kitą sykį būsime atsargesni ir net, tikriausiai, nusiteikę gintis. Kitaip tariant, patirtis įspaus mūsų gyvybiškumą į vidų, ir užims išorė.
Arba gal turėjote ne visai laimingai pasibaigusius santykius su vienu ar daugiau vyrų / moterų. Kiekvieną kartą, kai vyks bent kažkiek panaši situacija į praėjusių santykių, protas per anksčiau išgyventą patirtį primins kūnui, kaip jis jautėsi tą akimirką.
Nepaisant to, kad tai tik „priminimas", fiziniai pojūčiai visiškai realūs. Kai tik mes patikime šiais fabrikuotais pojūčiais, bus priminta, kaip jautėmės ir emociškai. Dažniausiai, nespėjus susigaudyti, iš žmogaus pratrūksta reakcija į šiuos ne itin malonius išgyvenimus – naujam santykiui ateina galas.
Tad norint bręsti, o ne kaupti protingas išvadas, kurios įformina žmogaus elgesį ir net žodyną, teks sustoti, sutelkti savo atjautą ir dėmesį į kūną ir ramiai išbūti su viskuo, ką siūlys protas, nesikabinant į nieką. Turėtų būti panašu į detoksikaciją.
Išbuvus atsiranda galimybė pagaliau pasiekti savo gyvybę. Pajausti savo paties tikrumą.
Pagal gamtos dėsnius gyvybė norės augti į išorę. Psichika, norėdama „apsaugoti" nuo nežinomybės, bandys įspausti ją į vidų. Susidarius tokiam spaudimui kūno viduje, prireiks tikėjimo.
Patikėjus savo kūną Šviesai, jūsų kūne gyvenanti gyvybė turės palaikymą, žinos, kur augti.
Tokia atgimimo proceso formulė. Mano manymu, nėra nieko svarbesnio už judėjimą link savo tikrumo. Juk šiame kelyje atsiranda galimybė pažinti neišgūglintą, bet tikrą Meilę.
Oleg Čeklu — psichodramos, meno ir judesio terapijos praktikas.