Vyrus pavadinčiau socialinių samprotavimų aukomis. Visuomenėje egzistuoja tvirta nuomonė apie vyriškumo apibrėžimą: užtikrintumas, visko žinojimas, "sveika" agresija ir desertui – šaltakraujiškumas. Vyriškas vyras gaunasi kaip tikras akmuo!
Atsidūręs vyriško kolektyvo kompanijoje, darbe, kuris reikalauja fizinės ištvermės, pradėjau stebėti nematomas rungtynes kolektyve – kuris yra tvirtesnis? Ar tas, kurio akių jau nesimato, nes aplink užlietas kraujas nuo nuovargio, ar tas, kurio rankos nuo darbo su kastuvu tiek sutvirtėjusios, kad nebeliko gyvos odos? O gal tas, kuris kalba lakoniškai – vien keiksmažodžiais? Rungtynių finalui visad galima sulaukti bendros vakarienės – jos metu, tarsi tarp kitko, vyrai dalijasi, kas kiek darbo vienetų šiandien padarė. Gal ir neblogai pasidalyti savo pasiekimų rezultatais su artimaisiais, pasidžiaugti, tačiau šičia šie skaičiukiukai tampa savo vertės identifikavimo priemone.
Pokalbiai apie jausmus čia nepriimtini. Ir tie, kurie rizikuos juos pradėti, gali būti nurašyti į "bobas".
Žiūrint į šiuos vyrus ir jų sudėliotas gyvenimo taisykles, mažiausia – liūdna. Kartais – visai beviltiška. Vyrai slepia nuovargį, slepia skausmą, iš įpročio slepia ir visus kitus jausmus, kurie iš žmogaus padaro žmogų. Daug metų slepiant, ką jauti nuo kitų, susikaupia tiek, kad galiausiai tampa sudėtinga susigaudyti.
Antras žingsnis link mirties – atidėlioti tų pojūčių išgyvenimą ir slėpti juos nuo savęs. Trečias – tie pojūčiai, kaip ir fizinės žaizdos, apauga apsauginiu sluoksniu. O jei kas net netyčia paliečia žaizdą – skauda, žmogaus reakcija nenuspėjama. Rezultate – žmogus tampa emocionaliai paralyžiuotas.
Emocionaliai paralyžiuoti žmonės šaiposi vieni iš kitų ir bendrauja per informacinį ir energetinį purvą. Kitas gerbiamas vyrų kolektyve maskuotės variantas – tyla. Deja, ši tyla kyla ne iš ramybės, o iš pasimetimo, tačiau atrodo visai "vyriškai".
Mano manymu, tokiose aplinkybėse, jei ieškoti vyriškumo, patarčiau – žengti žingsnį link savo jausmų. Apsiverkti. Tai būtų drąsu ir gyva. Jei jau ieškoti tvirtumo – tai dvasinio, kuris pasiekiamas per Dievą. O jei ieškoti Dievo atvaizdo – manau, šiam atvejui tiktų Gamta. Ji yra gyva, skirtinga, nenuspėjama, transformuojanti save ir palaikanti bendrystę tarp visų elementų vardan vieno tikslo – Gyvybės. Jaučiant savyje gyvybę, tampa paprasta pasiekti ir Tikėjimą, juk gyvybės šaltinis teikiamas nuo pačio Kūrėjo.